LIETUVA ES TEISĖKŪROS PROCESE
Jau penkerius metus Lietuva žingsniuoja darniu europietišku žingsniu. Tai buvo ir yra atradimų bei pasiekimų metai. Tikiu, kad dabar yra tinkamas laikas naujam požiūriui į šalies narystę, o taip pat ir į nuveiktų darbų įvertinimą. Koks Lietuvos vaidmuo Europos Sąjungos teisėkūros procese? Ar mūsų valstybė yra pilnavertė šio iš pirmo žvilgsnio atrodytų sudėtingo mechanizmo dalyvė, kuri ne tik vykdo priimtus sprendimus, tačiau kartu ir juos kuria?
Lietuva Europos Sąjungos teisėkūros procese turi konstitucinius pamatus, kuriuos paklojo visuotinė tautos valia, išreikšta 2003-iųjų metų referendume, ir Lietuvos Respublikos Seimo priimti sprendimai. Norėčiau paminėti kai kuriuos aspektus.
Lietuva – konstitucinė parlamentinė respublika, turinti prezidentinės respublikos bruožų. Tai institucinio ir kultūrinio paveldo, politinių jėgų konsensuso ir 1992-ųjų metų konstitucinio kompromiso pasekmė. Lietuvos Respublikos Seimas yra aukščiausia Lietuvos valstybės institucija. Vyriausybė informuoja Seimą apie Europos Sąjungos teisėkūros dokumentus, taip pat rengdama Lietuvos Respublikos pozicijas konsultuojasi su Seimu. Lietuvos Respublikos Seimo bendra valia ir pritarimas derybinei Vyriausybės pozicijai pareiškiami komitetų išvadomis ir nuomonėmis, Seimo rekomendacijomis ir pareiškimais.
Jei parlamentų dalyvavimas Europos Sąjungos teisėkūros procese būtų per menkas ar ribotas, tuomet mes susidurtume su demokratijos trūkumu. Kaip priartinti Europos Sąjungą prie jos piliečių? Kaip sustiprinti nacionalinių parlamentų vaidmenį europinėje teisėkūroje? – tokie klausimai buvo kelti Konvente dėl Europos ateities. Lietuva, 2002–2003 m., dar neperžengus narystės Europos Sąjungoje slenksčio, siekė tapti Europos Sąjungos teisėkūros proceso visaverte dalimi. Lietuvos atstovai minėtame Konvente kartu su „didžiaisiais“ formavo pagrindą ateities teisėkūrai. Šio darbo rezultatas – Europos Bendrijų ir Europos Sąjungos sutarčių pakeitimai, kurie po apmąstymų laikotarpio ir europinio trijų „D“ plano (debatai, dialogas, demokratija), tikėtina, bus įtvirtinti Lisabonos sutartyje. Tiesa, norint džiaugtis dar reikėtų sulaukti šios sutarties ratifikavimo procedūrų pabaigos Čekijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Airijoje, kur Lisabonos sutarčiai jau vieną kartą nepritarta 2008 m. birželio 12 d. visuotiniame referendume.
Lietuva nuolat pabrėžia, kad Europos Sąjungos valstybės narės tiek tarpusavio santykiuose, tiek ir bendradarbiaudamos su trečiosiomis šalimis turi remtis ne materialinėmis, o moralinėmis vertybėmis. Prisimenant vieną anuomečio Prancūzijos vadovo frazę ir ją šiek tiek perfrazuojant, mes visuomet nepraleidžiame progos pasakyti, kad Europa turi vykdyti ne vamzdžių politiką, tačiau Europai turi būti svarbios vertybės ir vertybinė politika. Deja, tenka pri(si)pažinti, vos tik pasakę, mes iš karto tai ir pamirštame.
Mes, kalbėdami apie Lietuvos narystės Europos Sąjungoje privalumus, tuojau pat puolame minėti Europos Sąjungos paramą žvyrkelių asfaltavimui, sudėtus mokyklų plastikinius langus ar naują vandens pramogų parką. Kitaip tariant, šiandien mums Europos Sąjunga tai galimybė plėtoti socialinę ir materialinę gerovę arba padaryti tai, ko nepadarėme Lietuvos žmonėms už Lietuvos nacionalinio biudžeto lėšas.
Iš karto po „didžiosios 2004 m. Europos Sąjungos plėtros“ buvusiose valstybėse narėse buvo atliktas tyrimas dėl plėtros poveikio. Didžioji dalis apklaustųjų senosiose Europos Sąjungos valstybėse narėse teigė, kad plėtra leido išplėsti bendras europines vertybes: demokratiją, pagarbą žmogaus teisėms, rinkos ekonomiką ir taiką Europos žemyne už „geležinės sienos“ ribų. Juk ne veltui Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ preambulėje pasakyta „reikšdami įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo“. Kita, ne mažiau svarbi citata: „Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas“. Europos Sąjunga turi būti mums visiems svarbi dėl joje egzistuojančios pagarbos nacionaliniam tapatumui ir lygioms galimybėms, kultūrų įvairovei ir identitetui, daugiakalbystei ir tarpusavio bendradarbiavimui.
Norėtųsi, kad Lietuvos Respublikos Seimas, kaip tiesiogiai ir aktyviai dalyvaujantis Europos Sąjungos teisėkūros procese, būtų ta vieta, kurioje formuojami strateginiai Lietuvos interesai, pagrindinės veiklos kryptys, tikslai ir uždaviniai. Stiprus ir aktyvus parlamentas kaip tautos atstovybė Europos Sąjungos teisėkūros procese – stiprios tautos požymis. Stipri tauta – geras ir solidus pagrindas mūsų bendrų vertybių, kaip pasakyta Konstituciniame akte, ,prisidedančių prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo, paieškai, pristatymui ir skleidimui. Egzistuojantis parlamentinis Europos Sąjungos reikalų koordinavimo modelis, kai kiekvienas ministras prieš vykdamas į Tarybos posėdį ir prieš tapdamas įstatymų leidėju pristato savo pozicijas parlamente, sudaro sąlygas tinkamam šalies interesų atstovavimui.
Lietuvos Europos Sąjungos reikalų koordinavimo schema yra gera, funkcionuojanti ir leidžianti pasiekti teigiamų dalyvavimo teisėkūros procese rezultatų. Visoje šioje sistemoje mums reikalinga apibrėžti aiškius strateginius interesus ir pagrindines veiklos kryptis. Diskusijose gimsta tiesa, o tiesa tampa dar vertingesnė, jei ji suformuluojama diskusijų metu. Todėl parlamentas turi tapti vieta, kur reikia ir galima iš esmės ir iki galo „išsidiskutuoti“. Ir tik „išsidiskutavus“ priimti sprendimus.
Šiais metais švenčiame Lietuvos narystės Europos Sąjungoje 5-ąsias metines. Šiandien verta prisiminti ir kitą Lietuvos penkerių metų sukaktį – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo penkerių metų paminėjimą 1995-aisiais metais. Tuomet mes turėjome dvi progas džiaugtis: penkeri Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metai ir pasirašyta Asociacijos sutartis su Europos Sąjunga bei po to sekęs pareiškimas dėl narystės joje.
Šias dvi datas skiria keturiolika metų, tačiau klausimai, kuriuos užduodame kiekvienas sau 1995-aisiais metais, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo penkmetyje, ir 2009-aisiais metais, Lietuvos narystės Europos Sąjungoje penkmetyje bei švęsdami Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, kelia tas pačias mintis.
1995-aisiais metais svarbiausia – Lietuvos žmogus. 2009-aisiais metais mes turime ir galime sakyti: „Lietuvos žmogus – Europos Sąjungos pilietis“. O kaip mums tenka gyventi savo valstybėje, lengvesnis ar sunkesnis tapo gyvenimas, ar galime ugdyti ir tenkinti savo dvasinius poreikius, kurti ir naudotis kultūrinėmis vertybėmis? 1995-aisiais metais mes tik konstatavome, kad Lietuva visada orientavosi į Vakarų civilizacijos vertybes ir idealus. 2009-aisiais metais, dalyvaudami Europos Sąjungos teisėkūros procese, turime realius svertus ne tik orientuotis, bet ir kurti Vakarų civilizacijos vertybes ir idealus.
Julijus Glebovas,
LSDP Vilniaus skyriaus Šilo gr. pirmininko pavaduotojas
Komentarai