Turnyro dalyviai varžėsi dėl prizinės taurės ir geriausios komandos vardo. Nugalėtojais tapo komanda „Juodasis riteris”. Jie išsinešė iš klubo ne tik prizus (medalius, smiginio strėlytes -„sparnelius”), bet ir naujų draugų šypsenas.
Šiuo renginiu norėjau parodyti, jog sveiki ir turintys judėjimo negalią ar negirdintys gali laiką leisti kartu. Būdami komandoje, kartu varžydamiesi, jie vienas kitam turėjo ištarti - padėk man padėti Tau.
Kurtiesiems renginį įgarsino vertėja Sonata Balevičienė. Susirinkusieji išmoko gestų kalba pasisveikinti ir po renginio visi vieni kitiems gestų kalba ištarė „ačiū”.
Varžybose dalyvavo keturios komandos po keturis žaidėjus. Komandos sudėtis: 1 kurčiasis iš smiginio klubo „Gestas”, 1 Sporto žurnalisto klubo narys, 1 iš neįgaliųjų grupės, 1 iš smiginio klubų „Legas” arba „Apuokas”. Iš 16 turnyro dalyvių buvo suformuotos keturios komandos.
Turnyro metu gimė nemažai bendradarbiavimo idėjų: sporto žurnalistų klubas panoro gauti daugiau smiginio pamokų iš klubų „Legas” ir „Apuokas” žaidėjų, jie taip pat išreiškė norą pasimokyti kurčiųjų kalbos. Klubo „Apuokas” žaidėjai džiaugėsi susipažinę su klubo „Gestas” nariais ir čia pat pradėjo planuoti artimiausias bendras varžybas. Neįgalieji, priklausantys Lietuvos neįgaliųjų teniso klubui kvietė visus išbandyti savo jėgas lauko teniso varžybose.
Renginy karaliavo šypsenos, skambėjo plojimai ir į viršų kilo kurčiųjų rankos (taip plojama gestų kalboje). Sveikieji ir neįgalūs gali ir nori leisti laiką kartu.
Nors buvo ir pralaimėjusių, tačiau, tikiu, kad visi jautėsi kažką laimėję. Daugelis nugalėjo savo baimę kalbėtis su kurčiuoju, spausti ranką sėdinčiam vežimėlyje, o dažnas neįgalus džiaugėsi po daugelio mėnesių pagaliau ištrūkęs iš savo namų ir pramogaujantis kartu su sveikaisiais. Tą vakarą visi kažką laimėjome.
