Šiandien nuolat girdime, kad bibliotekose trūksta naujų knygų, o valdžia neskiria lėšų joms nupirkti. Bibliotekų fondai pildomi privačių iniciatyvų ir rėmėjų dėka. Spalio mėnesį LR Seimo nario Vytenio Povilo Andriukaičio asmeninė knygų kolekcija surado deramą vietą Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos lobynuose. 1000 vienetų dovanotų knygų (tame tarpe ir reti 1932, 1948 ir kt. metų leidimo senieji leidiniai) atsidurs tarp savo likimo sesių: jų eilutėmis bėgios žingeidžios skaitytojų akys, puslapius glostys įvairaus amžiaus žmonių pirštai... Ši kilni Seimo nario dovana bibliotekai pažadino norą pakalbėti apie knygos prieinamumą visuomenei. Ką skaitysime? Ar bibliotekų fondų papildymas naujomis knygomis netaps pačių skaitytojų problema?
Nereikia kartoti žinomų tiesų, kad literatūros skaitymas padeda vystytis žmogaus protui ir mąstysenai, formuoja turtingesnį žodyną, tobulina rašymo ir kalbėjimo įgūdžius, padidina kūrybingumą, stiprina mokymosi malonumą, teikia džiaugsmą ir t.t. Knygos reikšmė kiekvieno žmogaus gyvenime – neišmatuojama. Pavojus, kad knyga, kaip kultūros pavidalas - daiktas, sunyks, atrodo praeina: pati knyga kažkaip stebuklingai prisitaikė ir užėmė savo vietą tarp medijų, komunikacijos - informacijos priemonių. Skaito visi, kurie nori išsilaikyti dabartinio gyvenimo paviršiuje, laiku gauti informaciją ir ja pasinaudoti. Tačiau ar gali šiandien bibliotekos pasigirti naujų knygų pasiūla?
Tegul kalba skaičiai. Jau 2009 metais 80 procentų buvo sumažintas finansavimas viešųjų bibliotekų fondams atnaujinti (2010, 2011 metais naujų knygų įsigijimo galimybės taip pat liko ribotos). Lietuvos bibliotekos smarkai atsiliko nuo Europos Sąjungos valstybių aprūpinimo spaudiniais ir kitais dokumentais srityje. Lietuvos viešosios bibliotekos tūkstančiui gyventojų teišgali įsigyti po 26 naujas knygas, kai Tarptautinė bibliotekų asociacijų federacija (IFLA) rekomenduoja tokioms bibliotekoms tūkstančiui gyventojų įsigyti po 200 - 250 naujų knygų. Vadovaudamasi taupymo politika Vyriausybė padidino pridėtinės vertės tarifą knygoms. Mokesčių didinimas ir autorių pajamų apmokestinimas privalomuoju pensijų socialiniu draudimu ir sveikatos draudimu ženkliai padidino knygų kainą ne tik visuomenei, bet ir pačiai valstybei. Akivaizdu, kad treji krizės metai - tuščios lentynos bibliotekose.
„Knygių“ visuomenė - bibliotekininkai, rašytojai, literatai, leidėjai, pedagogai šaukte šaukia: trūksta naujų knygų, visuotinai prieinamas, nebrangus, patrauklus knygų skaitymas diena iš dienos negrįžtamai praranda savo pozicijas.
Lietuvos bibliotekininkų draugija, viešųjų bibliotekų bendruomenės ne kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetą, Vyriausybę, Finansų ir Kultūros ministerijas dėl nepakankamo bibliotekų finansavimo ir beatodairiško lėšų komplektavimui mažinimo. Neabejotina, kad bibliotekininkams sunku kartoti jau išsakytas tiesas. Savo įžvalgas, grėsmes aukščiau išvardintoms institucijoms ne kartą dėstė skaičių ir argumentų kalba. Storuose segtuvuose - prašymų, laiškų, atsakymų šūsnys...
Ką dar šiandien bibliotekose dirbantys specialistai turi pasakyti, kad būtų išgirsti? Kad prašo ne sau? Kad už kiekvieno bibliotekininko tūkstančiai skaitančių žmonių? Gal dar kartą priminti Vilniaus universiteto profesorės Viktorijos Daujotytės - Pakerienės žodžius, kad „kai biblioteka paliekama visiškame skurde, paliekama ne tik biblioteka. Čia pjaunama per kultūrą ir per žmonių gyvenimus"? O gal pakartoti banalią tiesą, kad laikas skuba ne mūsų naudai? Kad jeigu dabar vaikas paliekamas be knygos, be bibliotekos, jis tai praras visam gyvenimui. Jis niekada jau nebebus ir neturės tų trejų ar ketverių metukų, kai jam reikia perskaityti tas knygas, kurias skaito jo bendraamžiai visame pasaulyje.
Tačiau sprendimus priima politikai. Ar gali jie padėti skaitantiems? Žinoma gali. Tereikia priimantiems sprendimus dažniau apsilankyti bibliotekose, sustoti ties dovanojamų knygų lentynomis, kurios yra visose bibliotekose (dovanų lentynose skaitytojai palieka perskaitytas knygas, kurias dovanoja kitiems), stabtelėti informacinėse skaityklose, abonementuose, pamatyti jaunų ir vyresnių žmonių grupes, bendraujančius, skaitančius, laisvai naršančius interneto platybėse ar dar tik besimokančius kompiuterinio raštingumo... Išklausyti, o, svarbiausia, išgirsti bibliotekininkų bėdas, džiaugsmus, pamatyti ir suvokti bibliotekos veiklos platumą ir įvairovę, pakalbinti čia nuolat besilankančius žmones... Gal tada būtų galutinai suprasta naujos knygos reikšmė ir jos reikalingumas?
Aldona Jeleniauskienė
