Vilniuje yra du regioniniai parkai – Pavilnių ir Verkių. O kiek dar miesto parkų, parkelių, skverų. Juose ne tik malonu pasivaikščioti, bet kartu su kitais miesto želdiniais jie yra Vilniaus plaučiai. Todėl negalima tankinti gyvenamųjų kvartalų, kirsti sveikų medžių, jiems būtina palikti žemės lopinėlį, o ne įmūryti juos į asfaltą.
Vilniuje gyvena apie 100 rūšių paukščių, iš jų pusė žiemoja, o dar apie 200 rūšių paukščiai praskrenda. Ar matėte žiemą medį nutūptą šiaurinių svirbelių? Nuo jų rausvų krūtinėlių medis pražysta. O girdite, kaip ciksi zylutės ar čirškia žvirbliai. Gal kartais nepastebim to, prie ko pripratę, bet be mūsų mažųjų brolių miestas būtų daug niūresnis, mažiau šypsenų matytume. Vilniaus apylinkėse randamos 46 žinduolių rūšys, iš kurių, deja, 10 įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą. Pelėausis ir plačiaausis šikšnosparniai bei ūdra įrašyti ir į Europos Raudonąją knygą. O dar saugomos kitos šikšnosparnių rūšys bei šermuonėlis. Miestas auga, ir dažnai užmirštama, kad šalia mūsų yra ir gyvūnai, juk žmogus, verslas, finansai, dar kas nors atrodo svarbiau. Štai nutarta privatizuoti kokius nors tunelius, o ten žiemoja šikšnosparniai. Gal jie ne visiems gražūs, gal kas jų ir bijo, bet jei jie išnyks – jokiose laboratorijose jų neatkursim. Todėl kiekvienas žingsnis turi būti apgalvotas. Žmogui reikia erdvės, jis sugeba pritaikyti gamtą sau. O gyvūnams reikia dešimtmečių, kad jie suprastų, jog atsirado kelias, kuris juos atskyrė nuo įprastų vietų, ir jie vis tiek eina per kelią, kuriuo lekia automobiliai. Turim saugoti gamtos paveldą taip pat rūpestingai, kaip ir kultūros – tai mūsų istorija. Ir kai sakoma – gamta mūsų namai – tai reiškia – saugokim juos, kad jie liktų ir mūsų vaikams, ir vaikaičiams, ir provaikaičiams. Juk gražiausia plastikinė ar net šilkinė gėlė neprilygs žaliam lapeliui ar mažam žiedeliui.
O dar viena savarankiškoji savivaldybės funkcija yra gyvūnų augintinių kontrolė, registravimas, tinkamų sąlygų sudarymas. Esu įsitikinusi, kad nėra kaltų gyvūnų – kalti jų šeimininkai. Gal neauklėjo, gal neprižiūrėjo, išmetė, kai nusibodo, ar nesaugojo, kad nesusilauktų niekam nereikalingų palikuonių. Tie, kas skriaudžia silpnesnį – gyvūną, vėliau skriaudžia ir žmones. Vien tam, kad pajustų savo valdžią. Ar žinot, kad gyvūnų globa užsiimančios organizacijos visai nelaukia pavasario? Tada visi globos namai prisipildo nepageidaujamų kačiukų ir šuniukų. Ir ne benamių būna daugiausia. Daugiausia savo neprižiūrėtų augintinių vadas atneša šeimininkai. Kartais net su mamomis. Matot, negeros buvo, kažkur negražiai elgėsi, sterblėje parsinešė. O kur pačių atsakomybė? Juk lengviau piktintis gyvūnų globėjais, kurie nebegali priimti visų. Arba atiduoti į „Grindą“ mirčiai. Į klausimą, kodėl nesterilizuojat augintinio, atsakoma – neturiu pinigų arba tai - žiauru. O skandinti ar užkasti aklus mažylius – nežiauru? Ir savivaldybė neturi leisti pinigus gyvūnų žudymui, o privalo remti tinkamas švietimo programas, kur kas ženkliau skatinti augintinių, neskirtų veisimui, sterilizaciją. Tuo keliu einama visose civilizuotuose šalyse, taip turės būti ir Lietuvoje. Ir kuo greičiau, tuo geriau.
Labai noriu (ir tikrai tą skatinsiu), kad gatvėse nebūtų benamių gyvūnų, kad visi jie rastų kitus gerus namus, kad gyvūnų globėjai nebūtų laikomi keistuoliais, kad Vilnius taptų miestu, kuriame gera visiems – sparnuotiems ir besparniams, keturkojams ir dvikojams, mažiems ir dideliems, stipriems ir silpnesniems, juk vietos tikrai užteks visiems, tik pastebėkime šalia esantį.
Sigita Burbienė
