Nematomi rinkėjai?
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbia, kad 2009 m. šalyje gyveno 269 033 neįgalūs asmenys, gaunantys netekto darbingumo pensijas ar išmokas. Grubiai sakant, tai sudaro pusę Vilniaus gyventojų. Jei remtis kitu skaičiumi, kurį pateikia Jungtinių Tautų organizacija, kad neįgalūs asmenys sudaro 10 proc. visų gyventojų, gautųsi, kad sostinėje gyvena mažiausiai 60 000 neįgalių asmenų.
Sergančius įvairiomis lėtinėmis ligomis (diabetas, artritai, onkologinės ligos) suskaičiuoti neįmanoma. Toks didelis procentas žmonių, kurie eis rinkimų dieną balsuoti, lieka nematomi kandidatams į savivaldybių rinkimus. Kodėl?
Prašytojai ar aktyvūs dalyviai?
Neįgaliojo vežimėlyje sėdintis žmogus savivaldybei kelia nemažai rūpesčių – jis nori gauti socialinį būstą, geriausia pirmame aukšte. Jam reikalinga pašalpa, jam reikalingas aplinkos pritaikymas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad neįgalus žmogus yra tik prašytojas. Tačiau tai netiesa. Neįgalus žmogus gali kurti pridėtinę vertę. Aleksandras Pacevičius – sostinės Pilaitės rajone gyvenantis neįgalus žmogus, jis pernai gavo apdovanojimą už gražiausią aplinkos sutvarkymą. Kartu su kaimynais keletą savaitgalių, Aleksandro šeima kūrė gražią aplinką prie savo namo. Tikėtina, kad Aleksandras tapo tuo varikliu, kuris sujungė kaimynus bendram darbui, paskatino juos kartu leisti laisvalaikį, kartu spręsti kažkokias problemas. Aleksandras dirba namuose, laisvalaikiu žaidžia tenisą, į Lietuvą atvežė ne vieną prizinį apdovanojimą iš tarptautinių varžybų.
Aivaras Rudėnas kartu su draugu įkūrė telefonų taisymo įmonę. Jis yra smulkus verslininkas, mokantis mokesčiu, kuriantis darbo vietas. Aivaras mėgsta lankytis su draugais pasilinksminimo vietose, keliauti, jis domisi politika. Tačiau visą žiemą jis nebuvo didžiausiame sostinės prekybos ir pramogų centre. Kodėl? Nes slidžios grindų plytelės su užrašu „atsargiai, slidu“ neleidžia jam jaustis saugiai, matant, kaip nedrąsiai tomis plytelėmis žingsniuoja sveikieji.
Tai viso labo du vilniečiai, kurie iš kitų išsiskiria tik tuo, kad juda sėdėdami vežimėlyje. Ar jie panašūs į aktyvius prašytojus ar į aktyvius visuomenės narius?
Netikėti punktai rinkimų programoje
Šiais metais pradedu socialinį projektą „Padėk man padėti tau“. Šis šūkis tapo ir mano rinkiminės kampanijos į miesto savivaldą leitmotyvu. Vasario paskutinę savaitę klube „Brodvėjus“ vyks pirmasis projekto renginys – smiginio varžybos. Akies ir rankos taiklumu varžysis neįgalūs, kurtieji ir profesionalūs smiginio žaidėjai. Ar žinote, kad kurtieji turi savo smiginio komandą „Gestas“?
Padedant vertėjai iš gestų kalbos Sonatai, šnektelėjau su kurčiuoju Tomu. Jis yra universiteto dėstytojas, prieš pusmetį susilaukęs vaikelio. Tomas pateikė man sudėtingą klausimą – kaip elgtis kurčiam žmogui, jeigu jį užpuolė gatvėje, jis pateko į autoįvykį, jam pasidarė bloga esant namuose? Kaip jis galėtų susilaukti pagalbos? Savo rinkiminėje programoje įrašau labai konkretų punktą – sostinėje sukurti sąlygas kurtiesiems ir akliesiems bendrauti su girdinčiaisiais, susilaukti jų pagalbos esant reikalui.
Norėčiau plėstis šią temą, pridedant dar vieną pastebėjimą – sukurti sąlygas neįgaliesiems patekti į visas poliklinikas. Ar teko kada užeiti į Basanavičiaus ir Pylimo gatvėse esančias Centro poliklinikas? Į jas sunku patekti ne tik žmogui vežimėlyje, tik kitų padedami aukštais laiptais lipa vyresnio amžiaus žmonės, pasiremdami lazdele. Sunkiai atsidarančios durys reikalauja kelių rankų, kad į polikliniką patektų moteris su vaikišku vežimėliu.
Ne tik neįgaliam žmogui reikia patogios aplinkos mieste – jos reikia moterims su vaikais, besilaukiančioms, vyresnio amžiaus žmonėms, žmonėms, turintiems judėjimo sunkumų (sergant diabetu, artritu, akių ligomis, turintiems širdies veiklos problemų).
Tad gal reikia pagaliau liautis kovoti su vėjo malūnais – eilėmis poliklinikose? Ir pradėti spręsti labai žemiškus poliklinikų lankytojų rūpesčius: patogus įėjimas/išėjimas, nemokamas vanduo, poilsio zonos, sveiko maisto valgyklėlės, informacinės bibliotekos.
Pagarba ligoniui
Teko kalbėtis su kelių pacientų organizacijų vadovais, supratau, kad tai dar vienas visuomenės segmentas, kuris išlieka nematomas. Kasmet vasario mėnesį sostinės savivaldybė rengia sveikatos renginius. Kodėl tik vieną mėnesį? Ir kodėl tiek mažai žmonių žino apie tuos renginius dar prieš jiems prasidedant? Ir dažniausiai vasario pabaigoje, kai pateikiama savivaldybės ataskaita, daugelis tarsteli „tu matai, o aš net nežinojau...“
Kartu su sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos vadovu Gediminu Žižiu nusprendėme vasario mėnesį priminti apie būtinumą tikrintis dėl prostatos vėžio. Tikimės, kad išmoningai pateikta žinia – troleibusuose – neliks nepastebėta vilniečių.
Pacientai neretai sako, kad kasdien susiduria su netolerancija ir diskriminuojančiu elgesiu. Tačiau jei mes neugdysime pagarbos sergančiam žmogui, tolerancijos visuomenėje ir nebus. Kas mėnesį sostinėje turi vykti nemokami renginiai, kur galima būtų pasitikrinti kraujospūdį, pasitikrinti dantų sveikatą ir sužinoti kitus savo sveikatos parametrus; vis kitame sporto klube nemokamai pasportuoti; sportuoti tam tikrose miesto zonose; pasikonsultuoti su įvairių sričių gydytojais rūpimais klausimais.
Daugelis kultūros įstaigų turėtų taikyti lanksčias nuolaidų sistemas žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis ar turintiems onkologinę diagnozę. Įsileisdami juos į aktyvų vadinamųjų sveikųjų gyvenimą, mes mokysimės pagarbos. Ir jiems suteiksime teigiamų emocijų, kurios kartais suveikia geriau už vaistus ir prisideda prie sveikimo.
Liga nesirenka pas ką ateiti. Tačiau liga neturi nieko išstumti į visuomenės paraštes.
Šiais metais keliu savo kandidatūrą į Vilniaus miesto savivaldą. Mano akiratyje – neįgalūs, sergantys, vyresnio amžiaus žmonės. Gali būti, kad aš pirma imuosi spręsti šių žmonių problemas. Tačiau labai viliuosi, kad nebūsiu paskutinė, kuri pamatė nematomų visuomenės narių – neįgalių ir sergančių žmonių – poreikius.
Išmokime būti sveika visuomene, kurioje gerbiamas neįgalus ir sergantis žmogus.
